Vilniuje pastaruoju metu žodis „tvarumas“ kartojamas taip dažnai, kad jau primena reklaminį šūkį, kurį kalba kiekvienas antras verslo savininkas – nesvarbu, ar jo veikla turi ką bendra su ekologija, ar ne. Vieni tikrai keičia gamybos procesus, perka saulės elektrines ar mažina pakuočių kiekį, kiti tiesiog perdažo logotipą žaliai ir paskelbia save „tvaraus verslo lyderiais“. Bandžiau atskirti, kur yra realūs pokyčiai, o kur – tik gera rinkodara. Štai septyni pavyzdžiai, kurie Vilniuje dažniausiai minimi kaip žaliosios ekonomikos pavyzdžiai. Kai kurie iš tiesų nusipelno pagyrimo, kiti – kritiško žvilgsnio.
Kai žalia spalva pradeda reikšti daugiau nei marketingą
1. Maisto pristatymo bendrovė, atsisakiusi plastiko
Viena vietos maisto pristatymo įmonė pasigyrė perėjusi prie kompostuojamų pakuočių. Skamba gerai, tik jei pasidomi giliau – Lietuvoje realiai kompostuoti tokias pakuotes gali vos kelios pramoninės kompostavimo įmonės, o dauguma vartotojų jas tiesiog meta į mišrias atliekas. Taigi „ekologiška pakuotė“ dažnai baigia tame pačiame sąvartyne kaip ir įprastas plastikas. Iniciatyva sveikintina, bet be edukacijos vartotojams tai lieka pusinis sprendimas.
2. Baldų gamintojas, dirbantis su antriniu medžiu
Šis pavyzdys jau atrodo tvirčiau. Įmonė perka medieną iš griovimo darbų ir senų pastatų, o ne kerta naują mišką. Kaina aukštesnė, gamybos apimtys mažesnės, bet produktas realiai turi mažesnį pėdsaką. Vienintelis priekaištas – tokia gamyba niekada netaps masine, todėl kalbėti apie „ekonomikos transformaciją“ šiuo atveju šiek tiek per drąsu. Tai nišinis, bet garbingas verslo modelis.
3. Kavinių tinklas su daugkartiniais indais
Populiarus Vilniaus kavinių tinklas įvedė sistemą, kai klientas gauna nuolaidą atsinešęs savo puodelį arba paskolina daugkartinę taurę su užstatu. Idėja puiki popieriuje. Praktikoje – dauguma klientų vis tiek renkasi vienkartinį variantą, nes taip greičiau ir patogiau. Sistema egzistuoja, bet realus jos poveikis kol kas minimalus. Čia matau daugiau geros valios nei realaus rezultato.
4. IT įmonė, pasiskelbusi „klimatui neutralia“
Tai bene ryškiausias pavyzdys, kaip lengva pasivadinti tvariu, kai tavo verslas iš esmės neturi didelio fizinio pėdsako. Biuras be popieriaus, nuotolinis darbas, keli medžiai pasodinti kompensuojant CO2 – ir štai jau turime „žaliąją IT kompaniją“. Tik jei atsiverti tiekimo grandinę – serverius, debesijos paslaugas, elektros suvartojimą duomenų centruose – vaizdas jau nebe toks skaidrus. Klimato neutralumas dažnai perkamas, o ne pasiekiamas.
5. Statybų bendrovė, diegianti šilumos siurblius
Čia jau kalbame apie realų, matuojamą poveikį. Vilniaus statybų įmonė, kuri savo naujuose projektuose masiškai atsisako dujinio šildymo ir montuoja šilumos siurblius, iš tiesų mažina gyventojų sąskaitas ir taršą. Problema kita – tokie sprendimai brangina kvadratinį metrą, todėl „žalus“ butas tampa prieinamas ne visiems. Tvarumas čia realus, bet socialiai nelygus.
6. Aprangos prekės ženklas su „antra gyvenimo“ linija
Vietos drabužių gamintojas pradėjo priiminėti senus savo gaminius mainais į nuolaidą naujam pirkiniui. Skamba kaip apykaita, bet realybėje tai puikiai veikianti strategija paskatinti naujus pirkinius, o ne sumažinti vartojimą. „Antra gyvenimo“ etiketė čia labiau primena psichologinį triuką nei tikrą žiedinę ekonomiką. Norisi tikėti geromis intencijomis, bet skaičiai rodo, kad pardavimai tik augo.
7. Bendruomeninis daržininkystės projektas mieste
Galiausiai – mažas, bet, mano akimis, vienas nuoširdžiausių pavyzdžių. Grupė vietos gyventojų ir smulkių verslų sukūrė bendruomeninį daržą apleistame kieme, kuriame maistą augina patys gyventojai, o perteklių parduoda vietos turgelyje. Jokio didelio biudžeto, jokios agentūros, kuri kurtų „impact ataskaitas“. Tiesiog žmonės, kurie nusprendė daryti mažiau, bet tikrai. Paradoksalu, bet būtent šis, mažiausiai „korporatyvus“ projektas atrodo labiausiai atitinkantis tai, ką žaliąja ekonomika turėtume vadinti.
Žalia spalva ar žalias muilas?
Peržiūrėjus šiuos septynis atvejus, aiškėja viena mintis – Vilniaus verslo bendruomenė tikrai juda, tik ne visi tuo pačiu greičiu ir ne visi dėl tų pačių priežasčių. Vieni keičia procesus, nes tikrai tiki, kad kitaip nebegalima. Kiti tiesiog supranta, kad „tvarumas“ šiandien parduoda geriau nei nuolaidos. Ir tai nėra blogai savaime – jei rinkodara verčia įmones bent apsimesti atsakingomis, galbūt kažkada apsimetimas taps įpročiu, o įprotis – realybe.
Bet kritiškai žiūrint, reikia sakyti garsiai: ne viskas, kas žalia, yra tvaru, ir ne viskas, kas skamba gražiai konferencijoje, veikia realiame gyvenime. Vartotojui belieka vienintelis darbas – nesitikėti, kad prekės ženklas išspręs problemą už jį, ir kartkartėmis paklausti nepatogaus klausimo: o kas realiai pasikeitė, be logotipo spalvos?