Kaip parvežti artimojo palaikus iš užsienio: žingsnis po žingsnio vadovas ir tikrosios išlaidos

Kai netektis nutinka toli nuo namų

Artimojo mirtis užsienyje – tai vienas sunkiausių dalykų, su kuriais gali susidurti šeima. Ir kaip tyčia, būtent tada, kai emocijos užgožia viską, reikia greitai priimti krūvą praktinių sprendimų. Dokumentai, institucijos, skrydžiai, karstas – viskas iš karto. Tad noriu čia surašyti viską, ką žinau, kad bent jau šis procesas būtų šiek tiek aiškesnis.

Pirmieji žingsniai – kuo greičiau, tuo geriau

Pirmas dalykas – susisiekti su Lietuvos ambasada ar konsulatu toje šalyje, kur įvyko mirtis. Jie tikrai nėra tik biurokratinė siena – dažnai konsulai padeda orientuotis vietinėje sistemoje ir gali rekomenduoti patikimus laidojimo namus. Tai labai svarbu, nes vietiniai laidojimo namai žino visus reikalavimus ir procesus geriau nei bet kas kitas.

Lygiagrečiai reikia kreiptis į laidojimo namus Lietuvoje – jie dažniausiai koordinuoja visą repatriacijos procesą iš šios pusės ir bendrauja su užsienio kolegomis. Nereikia viską daryti pačiam – tai jų darbas ir jie tikrai žino, kaip tai veikia.

Dokumentai – čia prasideda tikrasis popierių maratonas

Reikės surinkti nemažai dokumentų, ir geriau tai žinoti iš anksto:

  • Mirties liudijimas – išduodamas tos šalies institucijų, dažnai reikia oficialaus vertimo
  • Leidimas išvežti palaikus (angl. laissez-passer mortuaire) – tarptautinis dokumentas, be kurio niekas niekur neišvyks
  • Balzanavimo pažyma – daugelis šalių reikalauja, kad palaikai būtų balzanuoti prieš tarptautinį gabenimą
  • Karsto atitikties sertifikatas – taip, net karstas turi atitikti tarptautinius standartus
  • Mirusiojo paso kopija

Kai kuriose šalyse šis procesas trunka kelias dienas, kitose – savaitę ar daugiau. Ispanijoje ar Vokietijoje paprastai viskas juda greičiau, Azijos ar Afrikos šalyse gali užtrukti ilgiau dėl vietinės biurokratijos.

Kaip fiziškai gabenami palaikai?

Dažniausiai – lėktuvu, specialiame hermetiškame karste, kuris atitinka IATA reikalavimus. Karstas keliauja kaip krovinys, ne kaip bagažas – tai svarbu suprasti. Artimieji gali skristi tuo pačiu reisu, bet techniškai tai du atskiri procesai.

Automobiliu ar traukiniu palaikus gabenti galima tik į kaimynines šalis ir tik laikantis griežtų taisyklių – tai retesnė praktika, bet kartais pigesnė alternatyva, jei mirtis įvyko, pavyzdžiui, Latvijoje ar Lenkijoje.

Tikrosios išlaidos – skaičiai, kurie gali nustebinti

Čia būkime atviri: repatriacija brangiai kainuoja. Orientacinės sumos:

  • Balzanavimas užsienyje – 300–800 EUR
  • Tarptautinis karstas – 500–1500 EUR
  • Dokumentų tvarkymas ir leidimų gavimas – 200–600 EUR
  • Oro transportas – 1000–4000 EUR, priklausomai nuo šalies ir atstumo
  • Laidojimo namų koordinavimo mokestis – 500–1500 EUR

Bendra suma dažnai siekia 3000–8000 EUR, o iš tolimesnių šalių – ir daugiau. Iš JAV ar Australijos repatriacija gali kainuoti 10 000–15 000 EUR.

Štai kodėl kelionių draudimas su repatriacijos danga – ne prabanga, o būtinybė. Jei artimasis turėjo tokį draudimą, draudimo bendrovė padengia didžiąją dalį arba visas išlaidas ir pati koordinuoja procesą. Tai milžiniškas skirtumas.

Valstybinė parama – ar galima gauti pagalbos?

Lietuvoje veikia kelios paramos galimybės. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija administruoja laidojimo pašalpą – iki 8 BSI dydžio suma (apie 320 EUR), kuri skiriama nepriklausomai nuo to, kur mirtis įvyko. Tai nedaug, bet vis tiek kažkas.

Jei mirusiojo darbdavys buvo Lietuvos įmonė, gali būti mokama papildoma pašalpa pagal kolektyvinę sutartį. Verta pasitikrinti.

Kai kurios savivaldybės taip pat turi paramos fondus sunkiai besiverčiančioms šeimoms – tikrai verta kreiptis į seniūniją ar socialinę tarnybą.

Kai biurokratija tampa per sunki – kam galima patikėti viską?

Repatriacijos agentūros arba laidojimo namai, turintys tarptautinę patirtį, gali perimti visą procesą – nuo pirmojo skambučio iki palaikų pristatymo į Lietuvą. Tai kainuoja papildomai, bet daugeliui šeimų tai vienintelis būdas išgyventi šį laikotarpį neprarandant proto.

Lietuvoje yra kelios įmonės, specializuojančios būtent repatriacijoje – jos turi kontaktus visame pasaulyje ir žino, kaip spręsti net pačias sudėtingiausias situacijas. Ieškokite tokių, kurios dirba 24/7, nes mirtis, deja, nepaiso darbo valandų.

Tai, ko niekas nepasako, bet visi turėtų žinoti

Repatriacija – tai ne tik logistika. Tai procesas, kurio metu šeima turi priimti dešimtis sprendimų, būdama sukrėsta netekties. Todėl svarbiausia mintis, kurią noriu palikti: neklausinėkite savęs, ar galite sau leisti pagalbą – klauskite, ar galite sau leisti jos neturėti.

Pasiruoškite iš anksto – ne sau, o savo artimiesiems. Kelionių draudimas, aiški informacija apie dokumentus, patikimų laidojimo namų kontaktai – visa tai galima surinkti dar prieš bet kokią tragediją. Ir jei ta diena vis dėlto ateis, bent jau šis vienas dalykas bus šiek tiek lengvesnis.