Trumparegiškumas, kuris kainuoja

Lietuvos verslo aplinkoje vis dar vyrauja nuostata, kad žiedinė ekonomika – tai kažkas, kuo užsiima skandinavai ar vokiečiai, bet ne mes. Toks požiūris nėra tik ideologinis – jis turi labai konkrečią kainą. Įmonės, kurios ir toliau dirba pagal seną „pagamink, panaudok, išmesk” modelį, pamažu praranda konkurencingumą rinkose, kur tiekimo grandinės, žaliavų prieinamumas ir reguliacinė aplinka keičiasi greičiau, nei daugelis spėja reaguoti.

Europos Sąjungos žiedinės ekonomikos veiksmų planas nėra rekomendacija – tai kryptis, pagal kurią jau formuojami privalomi reikalavimai. Įmonės, kurios laukia, kol tai taps įstatymu, paprasčiausiai moka dvigubai: pirmą kartą – dabar, prarasdamos efektyvumą, antrą kartą – vėliau, skubotai adaptuodamosi.

Kur dingsta pinigai

Konkrečiai kalbant, nuostoliai kaupiasi keliose vietose. Pirma – žaliavų sąnaudos. Įmonė, kuri neieško būdų pakartotinai panaudoti medžiagas ar gamybos atliekas, moka pilną rinkos kainą kiekvieną kartą iš naujo. Antra – energija. Žiediniai procesai dažnai leidžia ženkliai sumažinti energijos suvartojimą, tačiau tam reikia investicijų, kurių daugelis vengia, nes „dabar ir taip veikia”.

Trečia, ir galbūt mažiausiai matoma problema – tai prarandamos sutartys. Stambūs tarptautiniai pirkėjai, ypač vokiečių, olandų ar skandinavų įmonės, vis dažniau tikrina tiekėjų tvarumo rodiklius. Lietuviška įmonė, kuri negali pateikti duomenų apie savo anglies pėdsaką ar atliekų valdymą, tiesiog iškrenta iš atrankos – ne dėl kainos, o dėl to, kad neturi ko parodyti.

Mitas apie pernelyg brangias investicijas

Dažniausiai girdimas argumentas prieš žiedinės ekonomikos principų diegimą – tai kainuoja per daug. Tačiau šis argumentas retai grindžiamas skaičiavimais. Paprastai jis remiasi abstrakčia baime prieš pokyčius ir tuo, kad niekas iš artimiausių konkurentų to dar nedarė.

Realybė yra kiek kitokia. Daugelis žiedinės ekonomikos sprendimų – pavyzdžiui, gamybos atliekų grąžinimas į procesą, produktų nuomos modeliai vietoj pardavimo arba modulinė produktų konstrukcija – per trejus–penkerius metus ne tik atsiperka, bet ir generuoja papildomą pelną. Tai ne filantropija, o verslo logika.

Lietuvoje veikia keletas įmonių, kurios tai jau supranta. Baldų gamintojai, statybos sektoriaus atstovai, kai kurie maisto pramonės žaidėjai – jie po truputį keičia modelius ir mato rezultatus. Tačiau tai vis dar išimtys, o ne taisyklė.

Laikas, kurio nebelieka

Žiedinė ekonomika Lietuvoje nėra ateities klausimas – ji jau vyksta, tik ne visur vienodu tempu. Įmonės, kurios šiandien ignoruoja šią kryptį, rytoj susidurs su tuo, kad jų verslo modelis tiesiog nebetelpa į rinkos reikalavimus. Reguliacija griežtėja, pirkėjai tampa išrankesni, o žaliavų kainos – nepastovesnės. Investicija į žiedinę ekonomiką šiame kontekste nėra altruizmas ar mados reikalas. Tai elementarus apsisaugojimas nuo nuostolių, kurie jau dabar kaupiasi – tyliai, bet nuosekliai.