Pinigai, kurie tiesiog išmetami

Kalbant apie žiedinę ekonomiką Lietuvoje, dažniausiai girdime du kraštutinumus: arba euforišką pasakojimą apie žalią ateitį, arba cinišką nusispjovimą – „tai tik dar vienas brangus mados reikalas”. Tiesa, kaip įprasta, kažkur per vidurį. Ir ji yra gana nemaloni.

Lietuvos įmonės kasmet išmeta – tiesiogine prasme – šimtus milijonų eurų. Ne dėl blogos valios, ne dėl kvailumo. Dėl įpročio. Dėl to, kad taip visada buvo daroma.

Skaičiai, kurių niekas nenori matyti

Europos aplinkos agentūros duomenimis, žiedinės ekonomikos principų taikymas gamybos sektoriuje vidutiniškai sumažina žaliavų sąnaudas 15–30 procentų. Lietuvos pramonės įmonių apyvarta siekia apie 30 mlrd. eurų per metus. Paprastas skaičiavimas rodo, kad potencialios santaupos – nuo 4 iki 9 mlrd. eurų. Kasmet.

Žinoma, tai teorinis maksimumas. Bet net jei realus potencialas yra keturis kartus mažesnis – mes vis tiek kalbame apie milijardą eurų, kuris tiesiog dingsta. Kiekvienais metais.

Lietuvos verslo konfederacijos 2023 m. apklausos duomenys rodo, kad tik apie 12 procentų vidutinių ir didelių Lietuvos įmonių turi bent minimalią žiedinės ekonomikos strategiją. Lyginant su Danija ar Nyderlandais, kur šis rodiklis siekia 40–50 procentų, skirtumas yra ne evoliucinis – jis yra struktūrinis.

Kodėl taip nutiko

Atsakymas nėra dramatiškas. Nėra jokio sąmokslo, nėra piktų korporacijų. Yra paprastas faktas: Lietuvos verslas ilgą laiką gyveno trumpalaikio mąstymo logika. Greitas pelnas, greitas augimas, greitas rezultatas. Žiedinė ekonomika reikalauja investicijų, kurių atsipirkimas matomas po trejų, penkerių, kartais dešimties metų. O bankai tokių projektų finansuoti nemėgsta – per daug neapibrėžtumo, per mažai užstato.

Pridėkime dar vieną veiksnį: informacijos trūkumą. Daugelis smulkaus ir vidutinio verslo savininkų tiesiog nežino, kad ES struktūriniai fondai, „Investicija” ar „Ignitis” grupės programos siūlo finansavimą būtent tokiems projektams. Pinigai yra. Žinių apie juos – ne visada.

Kas veikia ir kur

Nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Grigeo grupė jau kelerius metus vykdo žiedinės ekonomikos principus gamyboje – popieriaus perdirbimas, vandens ciklų uždarymas, energijos atgavimas. Rezultatas: reikšmingas žaliavų sąnaudų sumažėjimas ir, svarbiausia, konkurencinis pranašumas eksporto rinkose, kur pirkėjai vis dažniau klausia apie anglies pėdsaką.

Mažesnio masto, bet ne mažiau įdomus pavyzdys – Kauno regiono baldų gamintojai, kurie pradėjo bendradarbiauti keisdamiesi gamybos atliekomis. Vieno įmonės medienos drožlės – kito žaliava. Logistikos sąnaudos sumažėjo, atliekų tvarkymo išlaidos – taip pat. Niekas čia neišrado dviračio. Tiesiog susėdo ir pasikalbėjo.

Sprendimai, kurie netrumpina gyvenimo

Pirmas žingsnis – atliekų auditas. Skamba nuobodžiai, bet tai yra momentas, kai įmonė pirmą kartą pamato, kiek ji iš tikrųjų išmeta. Ne abstrakčiai – konkrečiais kilogramais, kubiniais metrais, eurais. Dažniausiai šis skaičius sukelia nemalonų nustebimą.

Antras žingsnis – finansavimo galimybių peržiūra. Šiuo metu veikia kelios programos: ES žaliojo kurso fondai, Lietuvos verslo paramos agentūros subsidijos, privačių bankų žalieji kreditai su sumažintomis palūkanomis. Problema ta, kad apie jas reikia aktyviai ieškoti informacijos – jos pačios nepasibels į duris.

Trečias – ir galbūt svarbiausias – žingsnis yra mentalinis. Žiedinė ekonomika nėra labdara ir ne aplinkosauginis madas. Tai verslo modelis. Ir jis veikia ten, kur žmonės nustoja galvoti apie jį kaip apie papildomas išlaidas ir pradeda matyti jį kaip investiciją į efektyvumą.

Taškas, kurio dar nepasiekėme, bet galime

Lietuva turi visas prielaidas tapti regionu, kuris žiedinę ekonomiką paverčia konkurenciniu pranašumu, o ne tik ataskaitų eilute. Turime gamybos pajėgumus, turime išsilavinusią darbo jėgą, turime prieigą prie ES finansavimo. Ko trūksta – tai drąsos investuoti į tai, kas neduoda pelno rytoj ryte.

Milijonai, kurie šiandien išmetami kartu su atliekomis, negrįžta. Bet kiekvienais metais atsiranda nauja galimybė pradėti skaičiuoti kitaip. Klausimas tik toks: kiek dar metų Lietuvos verslas nori praleisti žiūrėdamas, kaip kiti tą galimybę išnaudoja pirmieji?