Žalioji ekonomika – ne mada, o struktūrinis poslinkis

Dar prieš dešimtmetį tvarumo iniciatyvos daugeliui verslo vadovų atrodė kaip savanoriška geranoriškumo demonstracija – kažkas, ką darai, kai jau turi pakankamai pinigų ir laiko. Šiandien situacija iš esmės pasikeitė. Žalioji ekonomika nebėra periferinis reiškinys, kurį galima ignoruoti arba atidėti „vėlesniam laikui”. Ji tampa pagrindiniu ekonominės sistemos ašimi, aplink kurią sukasi reguliavimas, investicijų srautai ir vartotojų elgsena.

Europos Sąjungos Žaliasis kursas, angliškai vadinamas European Green Deal, jau dabar diktuoja sąlygas ne tik didelėms korporacijoms, bet ir vidutinėms bei mažoms įmonėms, veikiančioms tiekimo grandinėse. Anglies dioksido pasienio mokestis, griežtėjantys ataskaitų teikimo reikalavimai, privaloma nefinansinė atskaitomybė – visa tai nėra ateities muzika. Tai šiandienos realybė, kuriai daugelis Lietuvos įmonių vis dar nėra pasiruošusios.

Kapitalas eina ten, kur yra tvarumas

Vienas iš labiausiai apčiuopiamų pokyčių – tai, kaip institucinis kapitalas persiorientuoja į ESG (aplinkos, socialinės atsakomybės ir valdysenos) kriterijus atitinkančias įmones. Didieji investiciniai fondai, tarp jų „BlackRock” ar „Vanguard”, viešai deklaruoja, kad klimato rizika yra investicinė rizika. Tai reiškia, kad įmonės, neturinčios aiškios dekarbonizacijos strategijos, paprasčiausiai tampa mažiau patraukliomis investicijoms.

Tai nėra idealizmas. Tai skaičiavimas. Reguliacinė aplinka artimiausiame dešimtmetyje taps dar griežtesnė, todėl investuotojai jau dabar bando išvengti portfelių, kuriuose yra didelė „užstrigusio turto” rizika – tai yra turto, kuris gali netekti vertės dėl klimato politikos pokyčių.

Vartotojai keičiasi greičiau, nei įmonės spėja reaguoti

Kitas dimensija – vartotojų elgsena. Tyrimai nuosekliai rodo, kad jaunesnės kartos pirkėjai yra labiau linkę rinktis produktus ir paslaugas iš įmonių, kurių vertybės atitinka jų pačių. Tai nereiškia, kad kiekvienas vartotojas moka priemoką už žalią etiketę, tačiau reiškia, kad reputacinė žala, patirta dėl aplinkosauginių skandalų ar akivaizdaus neatsakingumo, gali būti ilgalaikė ir sunkiai atitaisoma.

Socialiniai tinklai šį procesą pagreitino. Informacija apie įmonių praktiką sklinda greitai, o vartotojai turi įrankių, kurių anksčiau neturėjo – jie gali patikrinti, palyginti ir pasidalinti. Įmonės, manančios, kad pakanka deklaratyvių žalių žinučių be realių veiksmų, susiduria su vadinamuoju greenwashing efektu, kuris gali padaryti daugiau žalos nei visiškas tylėjimas.

Kai ignoravimas tampa strategine klaida

Galiausiai verta kalbėti apie tai, kas nutinka įmonėms, kurios nusprendžia tiesiog palaukti. Konkurentai, anksčiau investavę į efektyvesnę energetikos infrastruktūrą, atsinaujinančius energijos šaltinius ar žiedinės ekonomikos modelius, jau dabar turi mažesnes veiklos sąnaudas ir didesnį lankstumą reaguojant į reguliacinius pokyčius. Vėluojantys ne tik praranda laiko pranašumą – jie praranda ir galimybę formuoti sektoriaus standartus, o ne tik juos sekti.

Žalioji ekonomika nėra papildoma našta verslui. Ji yra nauja konkurencijos arena. Ir kaip bet kurioje arenoje – tie, kurie į ją ateina nepasirengę, paprastai nelaimi.