Kai verslas susitinka su žaluma – ne tik madinga, bet ir protinga

Prisimenu pokalbį su vienu nedidelės gamybinės įmonės savininku iš Kauno. Jis pasakojo, kaip prieš penkerius metus žalioji ekonomika jam atrodė kaip kažkoks tolimas, beveik utopinis dalykas – kažkas, apie ką kalba didieji tarptautiniai koncernai ir aplinkosaugininkai. O dabar? Dabar jo įmonė taupė beveik 30 procentų energijos sąnaudų, sumažino atliekų kiekį perpus ir, kas svarbiausia, pritraukė naujų klientų, kuriems tvarumas nėra tuščias žodis. Tai nėra išskirtinė istorija – tai tampa naująja Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo realybe.

Žalioji ekonomika Lietuvoje nebėra vien teorinė sąvoka ar politikų kalbų tema. Ji vis labiau įsilieja į realų verslo audinį, keisdama tai, kaip maži ir vidutiniai verslai (MVĮ) galvoja apie savo veiklą, kaip planuoja investicijas ir kaip bendrauja su klientais. Ir nors pradžioje daugelis verslininkai žaliąsias iniciatyvas suvokė kaip papildomą naštą ar išlaidas, realybė pasirodė esanti visiškai kitokia.

Kodėl MVĮ priversti keistis – ne tik dėl idealų

Būkime atviri: dauguma verslininkų nėra aplinkosaugos aktyvistai. Jie kuria verslą, kad užsidirbtų, išlaikytų šeimas, suteiktų darbo žmonėms. Tačiau pastaraisiais metais atsirado keletas labai konkrečių priežasčių, kodėl net ir pragmatiškiausi verslininkai pradeda rimtai žiūrėti į žaliąją ekonomiką.

Pirma, energijos kainos. Kai elektros ir dujų kainos šovė į viršų, staiga pasidarė labai aktualu, kiek kilovatvalandžių sunaudoja seni įrengimai, kaip apšildomas sandėlis ar ar galima dalį energijos gaminti patiems. Antra – ES reikalavimai ir reguliavimas. Europos žaliasis kursas nėra abstrakti politinė deklaracija; tai konkrečios taisyklės, kurios veikia ir mažus Lietuvos verslininkus. Trečia – klientų lūkesčiai. Ypač jaunesnės kartos pirkėjai vis dažniau renkasi prekes ir paslaugas pagal tai, kaip įmonė elgiasi su aplinka.

Vienas Vilniaus IT startuolio vadovas man pasakojo, kaip jie prarado stambų užsienio klientą vien dėl to, kad neturėjo jokios tvarios veiklos strategijos. Klientas tiesiog paklausė: „Kokia jūsų anglies pėdsako mažinimo strategija?” – ir kai atsakymo nebuvo, sutartis atiteko konkurentams. Tai buvo brangus pamokymas, bet labai aiškus signalas.

Kaip konkretūs verslo modeliai keičiasi praktikoje

Žalioji transformacija nereiškia, kad reikia viską nugriauti ir statyti iš naujo. Dažniausiai tai nedideli, bet sisteminiai pokyčiai, kurie laikui bėgant sukuria didelį efektą. Lietuvos MVĮ sektoriuje galima išskirti kelis pagrindinius verslo modelių keitimosi būdus.

Žiedinės ekonomikos principų diegimas – tai vienas populiariausių pokyčių. Pavyzdžiui, baldų gamybos įmonės Klaipėdoje pradėjo perdirbti savo gamybos atliekas į naujas prekes. Tai, kas anksčiau buvo išmetama, dabar tampa žaliava. Viena tokia įmonė sukūrė atskirą produktų liniją iš medžio atliekų – mažus dekoratyvinius daiktus, kurie puikiai parduodami turistams ir dizaino parduotuvėse.

Paslaugų modelio kūrimas vietoj produktų pardavimo – kai kurios įmonės pereina nuo tradicinio pardavimo prie nuomos ar paslaugų teikimo. Pavyzdžiui, įrankių nuomos verslas Lietuvoje auga sparčiai. Vietoj to, kad kiekvienas žmogus pirktų gręžtuvą, kurį naudos kartą per metus, įmonės siūlo nuomą. Tai mažina bendrą gamybos poreikį, atliekas ir kartu kuria stabilų pajamų srautą verslui.

Vietinių tiekimo grandinių kūrimas – vis daugiau maisto pramonės, tekstilės ir kitų sektorių įmonių trumpina tiekimo grandines, rinkdamosi vietinius tiekėjus. Tai ne tik mažina transporto išlaidas ir anglies pėdsaką, bet ir padeda greičiau reaguoti į rinkos pokyčius. Viena ekologiškos kosmetikos gamintoja Kaune man pasakojo, kaip perėjimas prie vietinių žaliavų (lietuviškų augalų ekstraktų, bičių vaško iš vietinių bitininkų) ne tik sumažino logistikos išlaidas, bet ir tapo svarbia marketingo dalimi – žmonės vertina „made in Lithuania” su tikru turiniu.

Konkretūs būdai, kaip žalioji ekonomika mažina išlaidas

Dabar prie pačios įdomiausios dalies – pinigų. Nes galima kalbėti apie vertybes ir atsakomybę, bet verslas gyvena iš skaičių. Ir štai kur žalioji ekonomika tampa tikrai įdomi net skeptikams.

Energijos efektyvumas – tai greičiausiai atsiperkanti investicija. LED apšvietimo įdiegimas, šilumos siurbliai, pastato izoliacijos gerinimas, saulės baterijos – visa tai reikalauja pradinių investicijų, bet atsiperkimo laikas dažniausiai yra 3-7 metai. O dabartinėmis energijos kainomis – dar greičiau. Viena logistikos įmonė Panevėžyje įdiegė saulės elektrines ant sandėlių stogų ir dabar vasaros mėnesiais beveik visiškai padengia savo elektros poreikius. Metinė ekonomija – apie 15 tūkstančių eurų.

Atliekų mažinimas ir perdirbimas – kiekvienas išmestas daiktas yra du kartus sumokėti pinigai: pirma už žaliavą, paskui už išvežimą. Įmonės, kurios pradėjo sistemingai analizuoti savo atliekas, dažnai atranda netikėtų taupymo galimybių. Maisto gamybos įmonė Šiauliuose sumažino maisto atliekas 40 procentų tiesiog geriau planuodama gamybą ir pradėdama parduoti anksčiau išmetamus produktus su mažais defektais su nuolaida darbuotojams ir per specialias aplikacijas.

Vandens vartojimo optimizavimas – nors Lietuvoje vandens kaina nėra tokia didelė kaip kai kuriose kitose šalyse, pramonės įmonėms tai gali būti reikšminga išlaidų dalis. Uždaro ciklo vandens sistemos, lietaus vandens surinkimas, efektyvesni įrengimai – visa tai mažina sąskaitas. Be to, kai kuriose savivaldybėse yra lengvatų įmonėms, kurios taiko vandens taupymo priemones.

ES parama ir finansiniai instrumentai – kaip nepraleisti galimybių

Viena didžiausių kliūčių, kodėl MVĮ neskuba žaliuoti, yra pradinės investicijos. Tačiau Lietuva turi gana platų paramos priemonių spektrą, kuris gali padengti didelę dalį išlaidų. Problema ta, kad daugelis verslininkų apie tai nežino arba bijo biurokratijos.

Investicijų skatinimo agentūra „Invega” administruoja kelias finansavimo priemones, skirtas būtent žaliosioms investicijoms. Tai ir palankios paskolos, ir dalinis dotacijų finansavimas. Pavyzdžiui, energijos efektyvumo didinimo projektams galima gauti iki 50 procentų išlaidų kompensaciją. Taip, reikia surinkti dokumentus, parengti projektą, bet daugelis įmonių, kurios tai padarė, sako, kad verta.

Be to, yra specialios programos kaimo vietovių verslams, eksportuotojams, inovacijų diegėjams. Viena tekstilės įmonė Marijampolėje gavo finansavimą moderniai skalbimo sistemai, kuri sunaudoja 70 procentų mažiau vandens. Pusę išlaidų padengė ES parama, o atsipirkimas iš savo lėšų užtruko vos dvejus metus.

Svarbu sekti ne tik nacionalines, bet ir ES lygmens programas. „Horizon Europe”, LIFE programa ir kiti instrumentai taip pat prieinami Lietuvos MVĮ, nors konkurencija čia didesnė. Bet jei turite tikrai inovatyvų žaliąjį projektą, verta bandyti.

Klaidos, kurių geriau vengti žaliojant verslą

Ne viskas, kas žalia, yra auksas. Yra ir spąstų, į kuriuos lengva įkliūti, ypač kai esi kupinas entuziazmo ir nori viską pakeisti iš karto.

Žaliasis prausimaviškumas (greenwashing) – tai kai įmonė daugiau kalba apie tvarumą, nei realiai daro. Trumpalaikėje perspektyvoje tai gali atrodyti kaip gera marketingo strategija, bet šiuolaikiniai vartotojai, ypač jaunesni, greitai atpažįsta tuščią retoriką. O kai apgaulė išaiškėja, reputacijos nuostoliai būna dideli. Geriau daryti mažiau, bet tikrai, nei skelbti apie didžiulius pasiekimus, kurių nėra.

Investicijos be analizės – kartais verslininkai, norėdami būti madingi, įdiegia žaliąsias technologijas, kurios jų verslui tiesiog netinka. Pavyzdžiui, saulės baterijos puikiai veikia įmonėms, kurios vartoja daug energijos dieną, bet jei jūsų gamykla dirba naktinėmis pamainomis, nauda bus daug mažesnė. Prieš investuojant reikia atlikti tikrą energetinį auditą ir paskaičiuoti realų atsipirkimą.

Darbuotojų neįtraukimas – žalioji transformacija negali būti tik vadovybės sprendimas. Jei darbuotojai nesupranta, kodėl tai daroma, ir nėra įtraukti į procesą, iniciatyvos dažnai žlunga. Viena gamybos įmonė įdiegė sudėtingą atliekų rūšiavimo sistemą, bet niekas darbuotojų neapmoké ir nepaaiškino, kodėl tai svarbu. Po mėnesio sistema nustojo veikti, nes niekas jos nepaisė.

Realios istorijos iš Lietuvos verslo lauko

Teorija yra gera, bet nieko nėra geriau už tikras istorijas. Pažįstu kelias Lietuvos įmones, kurios sėkmingai transformavo savo verslą žaliąja linkme.

Viena nedidelė kepykla Telšiuose nusprendė atsisakyti vienkartinių plastikinių pakuočių. Iš pradžių buvo baimių – ar klientai priims popierinius maišelius, ar nesumažės pardavimai? Bet savininkas padarė protingą dalyką – aiškiai komunikavo su klientais, paaiškino sprendimo priežastis ir net pasiūlė nuolaidą tiems, kas atsinešdavo savo maišelį. Rezultatas? Per metus pakuočių išlaidos sumažėjo 20 procentų, o klientų lojalumas išaugo. Žmonės pradėjo specialiai važiuoti į tą kepyklą, nes vertino jos poziciją.

Kitas pavyzdys – IT įmonė Vilniuje, kuri perėjo prie nuotolinio darbo modelio dar prieš pandemiją, būtent dėl tvarios veiklos tikslų. Sumažėjo poreikis biuro plotui, išnyko kasdieniai darbuotojų kelionių į darbą sukeliami teršalai, sumažėjo elektros sąskaitos. O darbuotojai buvo laimingesni, nes sutaupė laiko ir pinigų. Įmonė per metus sutaupė apie 40 tūkstančių eurų tiesioginių išlaidų, neįskaitant netiesioginės naudos.

Arba nedidelė baldų gamykla Alytuje, kuri visiškai pertvarkė savo gamybos procesą pagal žiedinės ekonomikos principus. Dabar jie priima senus baldus iš klientų, juos restauruoja arba perdirbą į naujas prekes. Tai tapo jų unikaliu pardavimo punktu – klientai moka net daugiau už tokius baldus, nes vertina tvarumą ir rankų darbą. Įmonės apyvarta per trejus metus išaugo 60 procentų.

Ateities perspektyvos – kur link juda Lietuvos MVĮ

Žvelgiant į ateitį, žalioji ekonomika Lietuvos MVĮ sektoriuje tik stiprės. Tai nėra laikinas reiškinys ar mada – tai fundamentalus ekonomikos transformacijos procesas, kurį skatina ir rinkos jėgos, ir reguliavimas, ir visuomenės lūkesčiai.

Artimiausiais metais tikėtina, kad vis daugiau įmonių pradės matuoti ir viešai skelbti savo anglies pėdsaką. Tai, kas dabar yra tik stambių korporacijų praktika, taps standartine ir MVĮ sektoriuje. Jau dabar kai kurios įmonės to reikalauja iš savo tiekėjų – ir šis reikalavimas tik plėsis.

Taip pat matysime daugiau bendradarbiavimo ir ekosistemų kūrimo. Pavyzdžiui, kelios įmonės gali kartu investuoti į atsinaujinančios energijos šaltinius arba kurti bendras atliekų perdirbimo sistemas. Tai leidžia pasiekti efektyvumo, kurio viena įmonė negalėtų pasiekti.

Technologijos taip pat keisis. Dirbtinis intelektas ir duomenų analitika padės įmonėms tiksliau optimizuoti išteklius, mažinti atliekas, prognozuoti paklausą. Jau dabar yra sprendimų, kurie realiu laiku stebi energijos vartojimą ir automatiškai optimizuoja procesus.

Kai žalias ne tik spalva, bet ir skaičiai balanse

Grįžtant prie to Kauno gamintojo, apie kurį minėjau pradžioje – jis neseniai man pasakė vieną įsimintiną dalyką: „Aš nepradėjau žaliuoti dėl to, kad staiga tapau aplinkosaugininku. Pradėjau, nes norėjau sutaupyti pinigų ir išlikti konkurencingas. Bet dabar matau, kad tai ne tik apie pinigus – tai apie tai, kokį verslą paliksiu savo vaikams.”

Ir būtent čia slypi žaliosios ekonomikos jėga Lietuvos MVĮ sektoriui. Ji siūlo ne pasirinkimą tarp pelno ir principų, bet kelią, kaip abu dalykus sujungti. Taip, reikia pradinių investicijų, reikia keisti įpročius, reikia mokytis naujų dalykų. Bet grąža – ir finansinė, ir reputacinė, ir ilgalaikė – yra verta pastangų.

Praktiniai žingsniai, kuriuos kiekvienas MVĮ gali žengti jau dabar: pradėti nuo energetinio audito, išanalizuoti savo atliekų srautus, pasikalbėti su darbuotojais apie taupymo idėjas, išsiaiškinti prieinamas paramos priemones, pasižiūrėti, ką daro konkurentai ir partneriai. Nebūtina iš karto revoliucionuoti visko – evoliucija dažnai būna tvirtesnė ir ilgalaikesnė.

Lietuvos verslas keičiasi, ir tie, kurie supranta žaliosios ekonomikos logiką ne kaip naštą, bet kaip galimybę, bus lyderiai savo srityse. Nes ateitis priklauso ne tiems, kas garsiai skelbia apie tvarumą, bet tiems, kas tyliai, nuosekliai ir protingai integruoja jį į kiekvieną verslo sprendimą. Ir kai žalias tampa ne tik spalva, bet ir skaičiais balanse – tada žinai, kad esi teisingu keliu.