Žiedinė ekonomika – ne tik mada

Lietuvos verslo aplinkoje žiedinės ekonomikos tema ilgai atrodė kaip kažkas tolimo – Briuselio direktyvų kalba, kuri mažai ką reiškia kasdienėje įmonės veikloje. Tačiau pastaraisiais metais situacija keičiasi, ir ne todėl, kad taip reikalauja reguliatoriai. Paprasčiausiai paaiškėjo, kad tai gali būti pelninga.

Kur dingsta pinigai, kurių niekas neskaičiuoja

Daugelis įmonių atliekų sąnaudas traktuoja kaip neišvengiamą išlaidų eilutę – sumoki už išvežimą ir pamiršti. Problema ta, kad šioje eilutėje dažnai slypi žaliavos, kurios tiesiog nebuvo panaudotos iki galo, arba procesai, kurie generuoja šalutinę produkciją, niekaip neišnaudojamą.

Vilniaus baldų gamybos įmonės pavyzdys tai iliustruoja gerai. Medienos drožlės ir pjuvenos ilgą laiką buvo tiesiog utilizuojamos. Kai kažkas pagaliau susėdo ir paskaičiavo, paaiškėjo, kad šią medžiagą perka briketų gamintojai. Sutartis sudaryta, išlaidos sumažėjo, atsirado papildomos pajamos. Nieko sudėtingo – tiesiog reikėjo į tai pažiūrėti kitaip.

Pakuotės klausimas, kuris nėra tik ekologinis

Lietuvos maisto pramonėje pakuočių optimizavimas tapo viena realesnių žiedinės ekonomikos apraiškų. Kai kurios įmonės perėjo prie grąžinamų tarpinių pakuočių tiekimo grandinėje – tarp gamintojo, sandėlio ir mažmenininkų. Pradinės investicijos į pakartotinio naudojimo taras nėra mažos, tačiau per dvejus trejus metus skaičiai paprastai pasisuka kita linkme.

Čia svarbu ir tai, kad didieji prekybos tinklai, ypač dirbantys su užsienio partneriais, vis dažniau kelia reikalavimus tiekėjams dėl pakuočių. Taigi tai nėra vien savanoriškas pasirinkimas – tai tampa konkurencingumo sąlyga.

Pramonės simbiozė – skamba gražiai, veikia praktiškai

Vienas įdomesnių reiškinių – kai skirtingų sektorių įmonės pradeda dalintis ištekliais. Vienos gamybos proceso atliekos tampa kitos žaliava. Lietuvoje tokių pavyzdžių kol kas nedaug, bet jie egzistuoja – ypač maisto perdirbimo ir žemės ūkio sektoriuose, kur organinės atliekos keliauja į biodujų gamybą ar kompostavimą, o ne į sąvartyną.

Tokiems sprendimams reikia koordinacijos, kartais – tarpininko, kuris suves skirtingas įmones. Lietuvoje šią funkciją pradeda pildyti kai kurios verslo asociacijos ir pramonės parkai, nors procesas dar toli gražu nėra sistemingas.

Tai, ką verta pasiimti iš šio pokalbio

Žiedinė ekonomika Lietuvos įmonėse veikia tada, kai į ją žiūrima ne kaip į atskaitomybės dokumentą, o kaip į verslo optimizavimo įrankį. Įmonės, kurioms tai pavyko, paprastai pradėjo nuo vieno konkretaus proceso – pakuočių, gamybos atliekų, energijos suvartojimo – ir ten rado realią ekonominę prasmę. Niekas nepakeitė visko iš karto.

Sąnaudų mažinimas ir tvaresni sprendimai šiuo atveju nėra priešingybės. Dažnai tai tiesiog tas pats dalykas, pažiūrėtas iš kitos pusės.