Kai pirmą kartą išgirdau frazę „žiedinė ekonomika“, pagalvojau – dar vienas gražus terminas, kurį vartos konsultantai ir ES ataskaitos, o realiame versle niekas jo nepajaus. Praėjus kelioms metams paaiškėjo, kad klydau. Lietuviškos gamyklos, sandėliai ir net mažos šeimos įmonės pradėjo skaičiuoti ne tik pelną, bet ir kiek energijos sunaudoja perdirbdamos tai, ką anksčiau tiesiog išmesdavo. Ir skaičiai kartais nustebina – iki 40 procentų sutaupytos energijos nėra reklaminis šūkis, o realus rezultatas, kurį galima pamatyti sąskaitose už elektrą ir šilumą.
Papasakosiu apie septynis atvejus, su kuriais teko susidurti ar apie kuriuos girdėjau iš pramonės žmonių. Nė vienas jų nėra stebuklas – tiesiog logiškas žingsnis, kai atliekos tampa ištekliumi, o ne problema, kurią reikia sumokėti kažkam kitam už išvežimą.
1. Baldų gamykla, kuri nustojo deginti pjuvenas
Vidutinio dydžio baldų gamybos įmonė Kauno rajone ilgą laiką pjuvenas ir medžio atraižas tiesiog vežė į katilinę – deginimui šildyti patalpas. Sprendimas atrodė logiškas, kol kažkas paskaičiavo, kiek energijos prarandama neefektyviame degime, palyginti su tuo, jei tas pačias atraižas presuotų į granules ir parduotų arba naudotų modernesniame katile su geresniu degimo koeficientu. Perėjus prie granuliavimo sistemos, šilumos gamybos efektyvumas pakilo tiek, kad bendros energijos sąnaudos gamyklai sumažėjo apie 35 procentus per šildymo sezoną. Investicija atsipirko per porą metų – tai nėra ilgai, kai kalbame apie pramoninę įrangą.
2. Tekstilės įmonė ir vandens bei šilumos ciklas
Tekstilės gamyba tradiciškai reikalauja daug karšto vandens dažymui ir plovimui. Viena Šiaulių regiono įmonė įsidiegė sistemą, kuri panaudoto, bet vis dar šilto vandens šilumą perduoda naujam vandeniui, kuris tik ruošiamas procesui. Skamba paprastai, bet efektas realus – šildymo poreikis krito beveik trečdaliu. Be to, sumažėjo ir švaraus vandens sunaudojimas, nes dalis buvo grąžinama į ciklą po filtravimo. Čia žiedinė ekonomika susijusi ne tik su energija, bet ir su vandeniu kaip ištekliumi, kurio negalima švaistyti be pasekmių.
3. Statybinių atliekų antrinis panaudojimas
Statybų sektoriuje atliekos – betono laužas, plytos, izoliacinės medžiagos liekanos – ilgai keliaudavo į sąvartynus. Viena statybų bendrovė Vilniaus apylinkėse pradėjo skaldyti betono atliekas ir naudoti jas kaip užpildą naujiems pamatams bei keliams objekto viduje. Tai sumažino ne tik transportavimo sąnaudas (mažiau reikia vežti medžiagų į objektą ir iš jo), bet ir energijos, sunaudojamos naujos žaliavos gavybai bei gamybai. Skaičiuojama, kad tokiu būdu sutaupoma apie 20–25 procentai energijos, susijusios su medžiagų logistika ir apdorojimu.
4. Maisto pramonės liekanos kaip biodujų šaltinis
Maisto perdirbimo įmonės dažnai turi nemažai organinių atliekų – lupenos, nuopjovos, netinkama produkcija. Viena pieno produktų gamykla Vakarų Lietuvoje pastatė nedidelę biodujų jėgainę, kuri iš šių atliekų gamina dujas, naudojamas dalies gamybos proceso šildymui. Tai leido sumažinti priklausomybę nuo gamtinių dujų maždaug 30 procentų. Įdomu tai, kad projektas iš pradžių buvo vertinamas kaip aplinkosauginis žingsnis, o realybėje jis tapo tiesiog pigesnio šildymo šaltiniu.
5. Plastiko perdirbimo grandinė tarp dviejų įmonių
Kartais žiedinė ekonomika reiškia ne vieną įmonę, o dviejų verslų bendradarbiavimą. Pakuočių gamintojas ir plastiko perdirbimo bendrovė susitarė – gamintojo gamybos broką bei pakuočių liekanas perdirbėjas priima be papildomo mokesčio, o mainais tiekia jam granules iš perdirbtos žaliavos pigiau nei rinkoje. Abi pusės sutaupo energijos, nes granulių gamyba iš perdirbtos medžiagos reikalauja mažiau šilumos nei iš naftos produktų. Bendras sutaupymas abiem pusėms – apie 25 procentai energijos sąnaudų, susijusių su žaliavos paruošimu.
6. Metalo apdirbimo cechas ir šilumos rekuperacija
Metalo apdirbimo procesuose, ypač suvirinime ir lydyme, generuojama daug atliekinės šilumos, kuri paprastai tiesiog išsisklaido. Viena mažesnė metalo apdirbimo įmonė Panevėžyje įdiegė rekuperacijos sistemą, kuri surenka šią šilumą ir naudoja patalpų šildymui žiemą. Sprendimas nebuvo pigus, tačiau per dvejus metus energijos sąnaudos šildymui sumažėjo apie 40 procentų – tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kur skaičius iš pavadinimo tikrai pasitvirtina praktikoje.
7. Logistikos centras ir pakuočių pakartotinis naudojimas
Paskutinis atvejis mažiau susijęs su gamyba, daugiau su logistika. Sandėliavimo ir platinimo įmonė nustojo naudoti vienkartines paletes ir plėveles, pereidama prie daugkartinių konteinerių sistemos su partneriais. Tai sumažino ne tik atliekų kiekį, bet ir energiją, sunaudojamą naujų pakuočių gamybai bei jų utilizavimui. Bendras poveikis energijos balansui siekė apie 15 procentų, kas gal ir neatrodo įspūdingai palyginti su kitais atvejais, bet reikia atsiminti – logistikoje kiekvienas sutaupytas procentas verčiamas dideliais kiekiais per metus.
Ratas, kuris grąžina daugiau, nei paima
Skaitant šiuos septynis atvejus, matosi viena bendra gija – niekas iš šių įmonių nepradėjo nuo noro „būti tvarūs“. Jos pradėjo nuo noro sumažinti sąskaitas. Žiedinė ekonomika čia veikia ne kaip ideologija, o kaip inžinerinis sprendimas – panaudoti tai, kas jau yra sistemoje, užuot vis iš naujo pirkus, gaminus ir išmetant.
Įdomiausia tai, kad dauguma sprendimų nebuvo revoliuciniai. Šilumos rekuperacija, atliekų perdirbimas vietoje, bendradarbiavimas su kitomis įmonėmis – tai idėjos, kurios egzistavo dešimtmečius, tik retai buvo įgyvendinamos, nes energijos kainos anksčiau leido nekreipti dėmesio į tokias smulkmenas. Dabar, kai energijos kaina tapo skaudžiu klausimu kiekvienam verslui, tos „smulkmenos“ virsta strateginiu privalumu.
Jei yra kokia nors pamoka iš šių septynių istorijų, tai tikriausiai ši: atliekos beveik visada turi antrą gyvenimą, tereikia paklausti, kas gali jį panaudoti. Kartais atsakymas – pati įmonė, kartais – kaimynas gamybos parke. Bet ratas, kartą pradėjęs suktis, retai kada sustoja pusiaukelėje.