Kai kaimynas praėjusią žiemą parodė savo elektros sąskaitą – 47 eurus per mėnesį už šildymą 140 kvadratinių metrų namui – iš pradžių pagalvojau, kad jis klysta arba slepia kažkokį triuką. Jokio triuko nebuvo. Tiesiog prieš pusantrų metų ant stogo atsirado saulės paneliai, o garaže – šilumos siurblys, kuris dabar traukia energiją tiesiai iš tų panelių, o ne iš tinklo.
Ši kombinacija Lietuvoje tampa vis populiaresnė, ir nesunku suprasti kodėl. Dujų ir elektros kainos pastaraisiais metais šokinėjo taip, kad daugelis žmonių pradėjo skaičiuoti kiekvieną kilovatvalandę. O kai šildymo sąskaitos sudaro didžiąją dalį namų ūkio biudžeto žiemos mėnesiais, bet koks būdas jas sumažinti tampa aktualus.
Kodėl būtent šis derinys veikia
Šilumos siurblys pats savaime jau yra efektyvesnis už tradicinį dujinį katilą – iš vieno kilovato elektros jis paprastai pagamina tris ar keturis kilovatus šilumos. Tai vadinamasis COP koeficientas, ir būtent jis lemia, kodėl siurbliai apskritai laikomi geresne alternatyva.
Bet čia ir prasideda įdomioji dalis. Jei ta elektra, kurią siurblys naudoja, ateina ne iš tinklo, o nuo paties namo stogo, sąskaitos tiesiog neatsiranda – arba atsiranda gerokai mažesnės. Saulės elektrinė dieną, kai saulė šviečia stipriausiai, gali pagaminti daugiau energijos, nei namas tuo metu suvartoja. Ta energija arba kaupiama baterijoje vėlesniam naudojimui, arba parduodama į tinklą pagal Lietuvoje veikiantį neto apskaitos modelį.
Žiemą, kai saulės mažiau, situacija sudėtingesnė – panelių gamyba krenta, o šildymo poreikis auga. Tačiau net ir tada dalis energijos poreikio padengiama iš vasarą sukaupto balanso arba iš tiesiogiai generuojamos energijos giedromis dienomis, kurių žiemą irgi pasitaiko daugiau, nei įprasta manyti.
Kaip atrodo tie 70 procentų realybėje
Skaičius, kuris dažnai minimas rinkodaroje – iki 70 procentų sutaupymo – nėra ištrauktas iš oro, bet ir ne kiekvieno namo garantija. Jis pasiekiamas tada, kai visi elementai sudėlioti teisingai: namas pakankamai apšiltintas, šilumos siurblys parinktas pagal realų šilumos poreikį, o saulės elektrinės galia atitinka namo suvartojimą.
Praktikoje tai reiškia maždaug tokį paveikslą: namų ūkis, anksčiau mokėjęs 150-200 eurų per mėnesį už dujinį šildymą žiemos sezonu, po pilno perėjimo prie siurblio ir panelių gali mokėti 40-60 eurų. Vasarą, kai šildymo poreikio praktiškai nėra, o saulės elektrinė dirba pilnu pajėgumu, sąskaitos gali nukristi iki minimumo arba net tapti neigiamos, jei namas grąžina daugiau energijos, nei suvartoja.
Svarbu paminėti ir vėsinimo funkciją – dauguma šiuolaikinių šilumos siurblių dirba abipusiai, tad vasarą jie gali vėsinti namą, o ta energija taip pat ateina iš saulės. Tai papildomas komfortas, kurio prie dujinio katilo tiesiog nebūna.
Kur slypi realios kliūtys
Pradinė investicija išlieka didžiausiu barjeru. Šilumos siurblys su montavimu kainuoja nuo kelių tūkstančių iki daugiau nei dešimties tūkstančių eurų, priklausomai nuo tipo ir namo dydžio. Saulės elektrinė – dar keli tūkstančiai, o jei prie to pridedama baterija energijos kaupimui, suma auga gerokai.
Valstybinės subsidijos, kurias administruoja Aplinkos projektų valdymo agentūra, iš dalies palengvina naštą, bet eilės ir biurokratija kartais atbaido žmones, kurie norėtų pereiti greičiau. Be to, ne kiekvienas namas tinka tokiai sistemai iš karto – seno tipo, neapšiltinti namai su dideliais šilumos nuostoliais gali reikalauti pirma investuoti į izoliaciją, kitaip šilumos siurblys tiesiog dirbs neefektyviai, o sutaupymai bus kur kas kuklesni nei žadama.
Taip pat verta atsiminti, kad oras-vanduo tipo siurbliai esant labai žemai lauko temperatūrai praranda dalį efektyvumo. Lietuvos klimate tai reiškia, kad per patį šalčiausią periodą sistema gali reikalauti papildomo elektros šaltinio arba dirbti su mažesniu COP koeficientu nei vasarą.
Vietoj tradicinio taško – kelias, kuriuo verta eiti pamažu
Tie 70 procentų nėra pažadas, kurį gauni automatiškai pasirašius sutartį su montuotojais – tai rezultatas, kurį pasiekia tie, kas sistemą apgalvoja kaip visumą, o ne kaip du atskirus pirkinius. Namo izoliacija, tinkamai parinkta siurblio galia, saulės panelių orientacija ir dydis, galbūt baterija – kiekvienas elementas prideda savo procentą prie galutinio taupymo.
Kaimynas, beje, prieš montuodamas paneliius pirmiausia pakeitė langus ir papildomai apšiltino palėpę. Tik tada atėjo šilumos siurblys ir saulės elektrinė. Gal būtent todėl jo sąskaitos atrodo taip, kaip atrodo. Technologija čia nėra stebuklas – ji tiesiog atlygina tiems, kurie pasiruošia jai teisingai.