Kai kaimynas paklausė, iš ko padaryta mano tvora

Praėjusį rudenį, kai baigiau tverti naują tvorą aplink savo sklypą Kauno pakraštyje, kaimynas Algirdas persisvėrė per senąją medinę tvorą ir paklausė: „Tai iš ko čia padaryta? Atrodo kaip medis, bet… ne visai?” Turėjau šypsotis, nes tiksliai taip pat reagavau ir aš, kai pirmą kartą pamačiau kompozitines ar perdirbtų medžiagų tvoras statybų parodoje.

Ir žinote ką – ta reakcija sako viską. Žmonės nebesirenka šių tvorų vien dėl ideologijos ar noro „gelbėti planetą”. Jie renkasi jas, nes jos tiesiog atrodo gerai ir tarnauja ilgai.

Kas iš tikrųjų slypi už žodžio „perdirbta”

Kauniečiai – praktiškai mąstantys žmonės, ir tai nėra paslaptis. Čia niekas nepirks brangesnio daikto vien dėl gražios etiketės. Tad kodėl vis daugiau namų savininkų Šilainių, Žaliakalnio ar Aleksoto rajonuose renkasi tvoras iš perdirbtų medžiagų?

Pirma, reikia suprasti, apie ką kalbame. Dažniausiai tai kompozitinės lentos – mišinys iš perdirbtų plastiko atliekų ir medienos pjuvenų. Skamba keistai, bet rezultatas vizualiai primena natūralų medį, tik be visų tų nemalonių savybių – nepūva, nereikia dažyti kas porą metų, nesutrūkinėja nuo šalčio.

Yra ir kita kategorija – tvoros iš perdirbto metalo ar plastiko profilių. Jos labiau industriškai atrodančios, bet irgi turi savo gerbėjų, ypač tarp tų, kuriems rūpi minimalus priežiūros laikas.

Pinigų skaičiavimas – nes be to niekur

Leiskite būti atviram: iš pradžių tokia tvora kainuoja daugiau nei įprasta medinė. Apie 15–30% brangiau, priklausomai nuo gamintojo ir modelio. Ir tai daugeliui iš karto sukelia norą uždaryti šį puslapį.

Bet palaukite minutėlę.

Medinę tvorą reikia dažyti ar impregnuoti kas 2–3 metus. Vienas toks „sezonas” su medžiagomis ir darbu – lengvai 200–400 eurų, priklausomai nuo tvoros ilgio. Per 10 metų tai gali išaugti į solidžią sumą, kuri viršija pradinį skirtumą tarp medžiagų. Kompozitinė tvora? Nuplaunate žarneliu ir viskas.

Kauniečiai šitą matematiką greitai suskaičiuoja.

Aplinkosauginis aspektas – ne tik marketingas

Čia norėčiau sustoti ir kalbėti atvirai, nes šioje temoje daug tuščio šnekėjimo. Taip, plastiko atliekų panaudojimas tvoroms tikrai sumažina kiekį, kuris kitaip keliautų į sąvartyną. Tai faktas.

Bet reikia ir kritiško žvilgsnio – kompozitiniai gaminiai nėra tobuli. Pasibaigus jų tarnavimo laikui (o tai paprastai 20–30 metų), perdirbimas vėl tampa sudėtingas, nes medžiagos sumaišytos. Tad „žalias” aspektas yra tikras, bet ne absoliutus.

Vis dėlto, lyginant su nuolat kertamu medienos poreikiu tradicinėms tvoroms – balansas krypsta perdirbtų medžiagų naudai. Ir Kaune, kur aplinkosauginis sąmoningumas tikrai auga – tai tampa vis svaresniu argumentu.

Kur dingsta skepticizmas – po pirmų metų

Geriausias rodiklis – žmonės, kurie jau turi tokias tvoras. Kalbėjau su keliais kaimynais ir draugais Kaune, kurie įsirengė jas prieš 3–5 metus. Bendras vardiklis: niekas nesigaili. Kai kurie sako, kad vienintelis dalykas, kurio nepagalvojo – kad reikėtų ir vartus iš tos pačios medžiagos, nes dabar atrodo nesuderinta.

Tai, beje, irgi svarbu – rinka Kaune plečiasi, tad rasti tiekėjus, kurie pasiūlys visą komplektą, tampa lengviau.

Tad ar verta? Mano nuoširdus atsakymas

Jei esate iš tų žmonių, kuriems patinka kiekvieną pavasarį išeiti su dažų šepečiu ir atnaujinti tvorą – gal ir ne. Yra tokių, kuriems tai terapija.

Bet jei norite vieną kartą investuoti ir pamiršti problemą dešimčiai ar daugiau metų – tvoros iš perdirbtų medžiagų Kaune tikrai nėra mados reikalas. Tai tiesiog protingas sprendimas, kurį vis daugiau žmonių priima ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad taip apsimoka. O kai prie to prisideda ir sąžinė, kad atliekos panaudotos prasmingai – tai tik papildomas bonusas, kurį lengva priimti.

Algirdas, beje, jau klausinėja tiekėjų kontaktų.