Kai senas kompiuteris tampa problema, o ne sprendimu

Kiekvienas, kas bent kartą bandė atsikratyti seno kompiuterio ar jo dalių Vilniuje, žino, kad tai nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodo. Negalima tiesiog išmesti į šiukšlių konteinerį – tai neteisėta ir kenksminga aplinkai. Bet kur tada dėti tą senąjį procesorių, kuris jau nebeatitinka šiuolaikinių reikalavimų? O ką daryti su tais dešimtimis klaviatūrų, pelių ir monitorių, kurie kaupiasi įmonės sandėlyje?

Realybė tokia, kad elektroninės atliekos yra viena sparčiausiai augančių atliekų kategorijų pasaulyje, ir Lietuva nėra išimtis. Kompiuterių dalys turi sudėtingą cheminę sudėtį – jose yra ir vertingų metalų, ir pavojingų medžiagų. Švino, gyvsidabrio, kadmio ir kitų toksinų patekimas į aplinką kelia rimtą grėsmę. Tačiau kartu šiose dalyse yra aukso, sidabro, vario ir retųjų žemės metalų, kuriuos galima ir reikia perdirbti.

Kodėl įprastas išmetimas nėra variantas

Daugelis vis dar mano, kad elektronika – tai tiesiog plastmasė ir metalas, kurį galima išmesti kartu su kitomis atliekomis. Tačiau situacija daug sudėtingesnė. Pavyzdžiui, viename vidutiniame kompiuteryje gali būti iki 2 kilogramų švino, o senesniuose katodiniuose monitoriuose – dar daugiau. Motininėse plokštėse yra berilių, bromintų liepsnos sulėtiklių ir kitų medžiagų, kurios sąvartyne gali sukelti rimtų ekologinių problemų.

Lietuvos įstatymai aiškiai draudžia elektronines atliekas šalinti kartu su komunalinėmis. Už tokį pažeidimą gresia baudos – fiziniams asmenims iki 300 eurų, o juridiniams – iki 6000 eurų. Bet problema ne tik baudose. Netinkamai utilizuotos elektronikos medžiagos patenka į dirvožemį, gruntinį vandenį ir galiausiai – į mūsų maisto grandinę.

Įdomu tai, kad daugelis žmonių tiesiog neišmeta senų kompiuterių dalių ne dėl ekologinio sąmoningumo, o tiesiog dėl to, kad nežino, ką su jomis daryti. Jos kaupiasi rūsiuose, garažuose, biuruose. Tai nėra sprendimas – tai tik problemos atidėjimas.

Kur realiai galima atiduoti elektronines atliekas Vilniuje

Vilniuje veikia kelios pagrindinės elektroninių atliekų surinkimo sistemos, bet jų efektyvumas ir prieinamumas labai skiriasi.

Savivaldybės atliekų tvarkymo centrai – tai pirmasis ir akiviausias variantas. Vilniuje veikia keturi dideli atliekų tvarkymo centrai: Gariūnuose, Šilainėse, Justiniškėse ir Pašilaičiuose. Čia galima nemokamai atiduoti elektronines atliekas. Tačiau praktika rodo, kad ne visada ten dirba kompetentingi darbuotojai, kurie tiksliai žinotų, kaip elgtis su konkrečiomis dalimis. Be to, darbo laikas ne visada patogus – dažniausiai tik darbo dienomis iki 17 val.

Specializuotos elektronikos atliekų surinkimo įmonės – tai profesionalesnis variantas. Tokios įmonės kaip „Žalvaris”, „EEPA” ar „Atliekų tvarkymo centras” ne tik priima elektronines atliekas, bet ir išduoda dokumentus, patvirtinančius tinkamą utilizavimą. Tai ypač svarbu įmonėms, kurios privalo dokumentuoti savo atliekų tvarkymą. Kai kurios iš šių įmonių siūlo net išvežimo paslaugas, jei atliekų kiekis yra didelis.

Elektronikos parduotuvės – pagal įstatymą, visos didesnės elektronikos parduotuvės privalo priimti senas elektronines atliekas. „Topo centras”, „Senukai”, „Elektromarkt” ir kitos didelės parduotuvės turi tam skirtus konteinerius. Tačiau čia yra niuansas – dažnai priimamos tik mažesnės dalys, o didesnę techniką priima tik perkant naują. Praktiškai tai reiškia, kad atiduoti seną procesorių ar klaviatūrą galima, bet su visu kompiuteriu gali kilti problemų.

Ką daryti verslui: kai atliekų yra daug

Įmonės susiduria su visai kitokio masto problema. Kai keičiamas IT parkas, gali susikaupti dešimtys ar net šimtai kompiuterių. Čia jau reikia sisteminio požiūrio.

Pirmiausia, įmonės privalo sudaryti sutartis su licencijuotomis atliekų tvarkymo įmonėmis. Tai nėra rekomendacija, o įstatyminis reikalavimas. Be to, reikia tvarkyti elektroninių atliekų apskaitą ir kasmet teikti ataskaitas. Skamba biurokratiškai? Taip, bet tai būtina.

Praktiškai tai atrodo taip: įmonė susisiekia su specializuota įmone, suderina atliekų išvežimo laiką, gauna dokumentus apie perdavimą ir utilizavimą. Kai kurios įmonės už tam tikras elektronines atliekas net moka – ypač jei jose yra vertingų metalų. Pavyzdžiui, už serverių įrangą, kurioje gausu vario ir kitų metalų, galima gauti simbolinį atlygį.

Svarbus niuansas – prieš atiduodant kompiuterius utilizavimui, būtina sunaikinti duomenis. Ir čia ne apie paprastą failų ištrynimą. Kietieji diskai turi būti fiziškai sunaikinti arba duomenys ištrinti specialia programine įranga. Yra buvę atvejų, kai konfidenciali verslo informacija patekdavo į pašalinių rankas būtent dėl neatsargaus senų kompiuterių utilizavimo.

Alternatyvūs būdai: kai utilizavimas nėra vienintelė išeitis

Ne viskas, kas sena, yra atliekos. Kartais kompiuterio dalys vis dar gali būti naudingos – tik ne jums.

Paaukojimas – kai kurios labdaros organizacijos, mokyklos ar socialinės įstaigos priima veikiančią kompiuterinę techniką. Tiesa, čia svarbu būti realistais – niekas nenori pentiumo su Windows XP. Bet jei kompiuteris dar pajėgus paleisti šiuolaikines programas, gali rasti naują namus. Vilniuje veikia kelios organizacijos, kurios priima tokią techniką, ją sutvarkia ir perduoda socialiai remtiniems asmenims.

Pardavimas dalimis – nors visas kompiuteris gali būti beverčiu, atskiros dalys gali būti paklausios. RAM atmintis, kietieji diskai, vaizdo plokštės – visa tai turi antrinę rinką. Skelbimai „Skelbiu.lt” ar „Facebook Marketplace” gali padėti rasti pirkėjų. Tiesa, reikia būti pasiruošus, kad procesas gali užtrukti, o kaina bus simbolinė.

Perdirbimas savo reikmėms – techninės žinios turintys žmonės gali panaudoti senas dalis įvairiems projektams. Senas kompiuteris gali tapti namų serveriu, medijų centru ar net retro žaidimų stotimi. Yra visa entuziastų bendruomenė, kuri specializuojasi būtent tokiuose projektuose.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per metus stebint, kaip žmonės ir įmonės tvarko elektronines atliekas, išryškėja keletas tipinių klaidų.

Klaida nr. 1: Laukti, kol susikaups labai daug. Daugelis mano, kad verta vežti atliekas tik tada, kai jų susikaupė didelis kiekis. Rezultatas – metų metais sandėlyje kaupiasi sena technika, užima vietą ir kelia gaisro pavojų. Geriau utilizuoti reguliariai, nedideliais kiekiais.

Klaida nr. 2: Mėginti išardyti patiems. Kai kurie žmonės bando išardyti elektronines atliekas, tikėdamiesi išgauti vertingas dalis ar metalus. Tai ne tik neefektyvu (reikia specialios įrangos ir žinių), bet ir pavojinga – galima susižeisti ar užteršti aplinką.

Klaida nr. 3: Atiduoti „pažįstamam, kuris užsiima perdirbmu”. Ne visos įmonės, kurios teigia tvarkančios elektronines atliekas, turi tam licencijas. Rezultatas – atliekos gali būti utilizuotos netinkamai, o atsakomybė vis tiek lieka jums.

Klaida nr. 4: Neištrinti duomenų. Jau minėjau, bet verta pakartoti – asmeninė ir verslo informacija kietuosiuose diskuose išlieka net po formatavimo. Reikia fizinio sunaikinimo arba specialios programinės įrangos.

Ateities perspektyvos: ar bus lengviau?

Situacija su elektroninių atliekų tvarkymu Lietuvoje pamažu gerėja, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Europos Sąjunga griežtina reikalavimus gamintojams – jie privalo prisiimti didesnę atsakomybę už savo produktų gyvavimo ciklą. Tai reiškia, kad ateityje turėtų atsirasti daugiau surinkimo punktų ir paprastesnės utilizavimo procedūros.

Vilniuje planuojama plėsti mobiliųjų atliekų surinkimo punktų tinklą. Tai būtų didelis proveržis – vietoj to, kad reikėtų važiuoti į atliekų tvarkymo centrą, galėtum atiduoti elektronines atliekas specialiame autobuse, kuris periodiškai atvažiuoja į skirtingus miesto rajonus.

Tačiau realybė tokia, kad sistema vis dar nėra pakankamai paprasta ir prieinama. Ypač mažoms įmonėms ir privatiems asmenims. Biurokratiniai reikalavimai kartais atrodo pernelyg sudėtingi, o informacijos trūkumas verčia žmones ieškoti sprendimų patiems.

Kai teorija susiduria su praktika: ką daryti dabar

Grįžkime prie pagrindinio klausimo – ką konkretaus daryti su tomis senomis kompiuterių dalimis, kurios dabar kaupiasi jūsų namuose ar biure?

Jei esate privatus asmuo su nedideliu kiekiu atliekų, paprasčiausias kelias – nuvežti į artimiausią savivaldybės atliekų tvarkymo centrą. Taip, gali tekti pašvęsti šeštadienio rytą, bet tai nemokama ir teisėta. Alternatyviai, jei perkate naują techniką, pasinaudokite parduotuvės priėmimo paslauga – tai patogu ir sutaupysite laiko.

Jei esate smulkaus ar vidutinio verslo atstovas, investuokite į sutartį su licencijuota atliekų tvarkymo įmone. Taip, tai kainuos (paprastai nuo 50 iki 200 eurų per metus, priklausomai nuo atliekų kiekio), bet užtikrinsite teisinį saugumą ir tinkamą dokumentaciją. Kai kurios įmonės siūlo kompleksines paslaugas – ir duomenų sunaikinimą, ir atliekų išvežimą, ir dokumentų tvarkymą.

Jei turite dar veikiančią techniką, pirmiausia pamėginkite ją paaukoti ar parduoti. Tik būkite realistai – jei kompiuteriui daugiau nei 7-10 metų, vargu ar kas norės jį priimti. Bet jei įranga dar pajėgi, geriau, kad ją naudotų kažkas kitas, nei kad ji būtų perdirbta.

Ir pats svarbiausias patarimas – nepilkite visų dalių į vieną maišą. Monitoriai, baterijos, kietieji diskai, motininės plokštės – visa tai gali reikalauti skirtingo tvarkymo. Kai kuriuose surinkimo punktuose prašo atliekas rūšiuoti iš anksto. Tai palengvina jų darbą ir padidina perdirbimo efektyvumą.

Elektroninių atliekų tvarkymas Vilniuje nėra nei paprastas, nei visiškai patogus procesas. Bet tai nėra ir neįmanoma. Reikia šiek tiek pastangų, laiko ir noro elgtis atsakingai. Sistema nėra tobula, bet ji veikia – jei žinai, kaip ja naudotis. Ir kol laukiame, kada viskas taps paprasčiau ir prieinamiau, galime pradėti nuo to, kas įmanoma dabar. Nes tos senos kompiuterių dalys tikrai nenusipelnė baigtis sąvartyne.